Kas vyksta architektūrai, kai DI agentai ir robotai gali veikti žmonių vardu? Proxy Society tiria, kaip pastatai ir viešos erdvės gali palaikyti deleguotą dalyvavimą, išsaugant suprantamus įgaliojimus, teisingą prieigą ir prasmingą žmogaus buvimą.
TEZĖ / 001
PAGRINDINIS PASIŪLYMAS
Atstovas gali sumažinti nereikalingas keliones, laukimą ar administracinę trintį. Tačiau pastatai neturėtų tyliai optimizuotis automatizuotiems sandoriams asmeniškai atvykusių žmonių sąskaita. Tyrimas nebuvimą ir buvimą laiko dizaino sąlygomis, kurios turi likti suderinamos.
Q01Kaip pastatas turi skirti žmogų lankytoją nuo įgalioto dirbtinio atstovo?
Q02Kokias erdvines ribas agentui turėtų būti leidžiama kirsti ir kaip šiuos įgaliojimus padaryti suprantamus?
Q03Kada deleguotas dalyvavimas gerina prieigą, o kada ištuština prasmingą žmogaus buvimą?
Q04Kaip pastatai gali palaikyti nebuvimą nepaversdami fizinio buvimo privilegija?
Q05Kas prisiima spūstis, patikros darbą, stebėjimą ir priežiūrą, kuriuos sukuria automatizuotas patogumas?
Q06Kurios erdvės turėtų sąmoningai priešintis atstovų veiklai, kad išsaugotų rūpestį, tylą, ekologiją, žaidimą ar artumą?
03 TYRIMO KRYPTYS
Projektas klausia, kurie erdviniai sprendimai keičiasi deleguotam gebėjimui veikti patekus į pastatus, institucijas ir viešą gyvenimą. Architektūros užduotis apima daugiau nei DI dekoravimą.
Kai dalyvavimą galima deleguoti, architektūra turi atsakyti į naują klausimą: dėl ko vis dar verta būti fiziškai? Tikslas – leisti nebūti, nepabloginant teisės atvykti, pasilikti ir dalyvauti asmeniškai, o ne privilegijuoti buvimą.
Įėjimai, liftai, tarnybiniai koridoriai, spintelės ir slenksčiai gali tapti aiškiomis žmogaus įgaliojimų ir mašinos veiksmų sąsajomis. Robotų infrastruktūra laikoma tikrintina dizaino hipoteze, ne iš anksto nustatytu sprendimu.
Vietos jau turi bendrus ketinimus, kaip vieša prieiga, švarus vanduo, prieinamumas, sauga ir ekologinė apsauga. Proxy Society klausia, kaip šie išlieka veiksmingi, kai automatizuotos sistemos vis daugiau derasi dėl prieigos, judėjimo ir išteklių.
DOKTORANTŪROS TYRIMO BANDYMAS / VIEŠAS PASTATAS
Universiteto biblioteka ar bendruomenės centras tampa gyva laboratorija. Žmogus deleguoja ribotą užduotį, pavyzdžiui, kambario rezervavimą, daikto paėmimą ar prieigos poreikio pranešimą. Architektūros klausimas – kur įgaliojimas prasideda, siaurėja, tampa matomas ir grįžta žmogui.
Žmogaus ketinimas ir buvimas atvyksta kartu. Personalas iš susitikimo sprendžia apie tapatybę, įgaliojimus ir išimtis.
Pastatas turi skirti, kas delegavo užduotį, kas leidžiama, kas baigia galioti ir kada būtinas perdavimas žmogui.
Žmogus, atstovas ar paslaugos teikėjas pasiekia pastato ribą.
Vieta patikrina tikslą ir įgaliojimus nereikalaudama perteklinio stebėjimo.
Leidimai tampa konkretesni veikėjui judant giliau į bendrą erdvę.
Daiktai, informacija ar atsakomybė perduodami ties aiškia erdvine riba.
Sistema grąžina autorystę žmogui didėjant pasekmėms, neaiškumui ar konfliktui.
METODAS / TYRIMAS PER DIZAINĄ
Bandymas paprastas: ar tyrimas gali nustatyti erdvinį dizaino sprendimą, keičiantį rezultatą? Jei atsakymas tėra geresnis pranešimas ar sąsaja, tai dar ne architektūros tyrimas.
Dokumentuoti, kaip žmonės, personalas, pristatymai, rezervacijos ir išimtys jau juda per tikrą pastatą.
Paversti įgaliojimus, laukimą, perdavimą, prieigą ir konfliktus planais, pjūviais ir laiko erdvinėmis diagramomis.
Kurti alternatyvius slenksčių ir judėjimo išdėstymus, o ne keisti vien programinį sluoksnį.
Statyti viso mastelio ar aiškiai inscenizuotus erdvinius prototipus, kurie deleguotus įgaliojimus padaro matomus ir patikrinamus.
Tikrinti DI delegavimą prieš įprastą užsakymą, fiksuotą automatizavimą ir žmogaus pagalbą, kad būtų atskirta, ką iš tikrųjų keičia architektūra.
Matuoti prieigą, klaidas, personalo įsikišimą, judėjimo konfliktus, supratimą, orumą ir suvokiamą kontrolę.
ARCHITEKTŪRINIS INDĖLIS
Projektas turi sukurti daugiau nei agentų etikos sistemą. Jis turi palikti erdvinius įrodymus, patikrintas konfigūracijas ir architektūros žinias, padedančias tikriems pastatams.
Patikrintas žodynas atstovų įėjimams, bendriems slenksčiams, perdavimo zonoms, žmonėms skirtos pirmenybės erdvėms ir mašinų judėjimui.
Įrodymais pagrįstos gairės, kada architektūra turi atskirti, maišyti ar atsisakyti deleguotos veiklos.
Trumpi stebėjimo filmai, fiksuojantys laukimą, nesusipratimą, pertraukimą, pagalbą ir neformalius susitikimus kaip erdvinius reiškinius.
1:1 ar konkrečioje vietoje atliekami bandymai, leidžiantys dalyviams patirti alternatyvius išdėstymus iki įdiegimo.
Sistema spręsti, kada geriau nesiimti architektūrinės intervencijos, nei pridėti naują techninę infrastruktūrą.
TYRIMO TRAJEKTORIJA
DI padeda žmogui spręsti, ką pirkti, taupyti ir investuoti. Klausimas prasideda kaip sąveikos dizainas.
DI nebe tik pataria, bet ima veikti. Problema tampa delegavimu, įgaliojimais ir socialine prasme.
Deleguoti veiksmai patenka į bendrus pastatus, gatves ir institucijas. Įgaliojimai įgauna fizinę ribą.
ESAMA PROXY SOCIETY MEDŽIAGA
Swimmable Cities švarų vandenį ir kūnišką viešą prieigą laiko miesto sąlyga. WiFi.ee ryšį laiko suprantama vieša infrastruktūra. Human Intent išplečia deleguotą gebėjimą veikti į pastatus, ekologinius įgaliojimus ir mašinoms skaitomas vietas.
Nuo maudymosi vietų paieškos pereiti prie klausimo, kas pakrantę daro tikrai prieinamą, sveiką ir vertą joje būti.
ATVERTI ATVEJĮ →Nuo infrastruktūros aprašymo pereiti prie tyrimo, kur žmonės iš tikrųjų gali sėdėti, prisijungti, gauti pagalbą ir likti be trinties.
ATVERTI ATVEJĮ →Nuo agentų leidimų pereiti prie fizinių slenksčių, zonų su pirmenybe žmonėms ir vietų, turinčių ilgalaikius viešus įgaliojimus.
ATVERTI TEZĘ →ARCHITEKTŪROS TYRIMO POZICIJA
Proxy Society architektūrą laiko deleguoto gebėjimo veikti valdymo priemone. Tyrimas klausia, kaip prieiga, įgaliojimai ir perdavimas tampa erdviškai suprantami, kartu saugant žmonių galimybę tiesiogiai dalyvauti svarbiose vietose.
APTARTI TYRIMĄGRĮŽTI Į PROXY SOCIETY